Nuo to laiko, kai praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje pasaulį sukrėtė AIDS epidemija, mokslas pažengė labai toli. PRieš kelis dešimtmečius ŽIV infekuotas asmuo gyvendavo tik kelis metus po užsikrėtimo. Modernus ŽIV gydymas leidžia pacientui gyventi ilgai, pilnavertiškai ir nejusti beveik jokių ŽIV sukeliamų simptomų. Tiesa, vaistai nuo ŽIV neišgydo visiškai, todėl ŽIV infekuotas asmuo vis tiek gali užkrėsti kitus, per nesaugų seksą arba kraują. Šiuo metu ŽIV gydymui naudojami medikamentai priskiriami 4 kategorijoms. Gydant taikomos įvairios jų kombinacijos:
- Atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai
- Proteazės inhibitoriai
- Integrazės
- Prisijungimo inhibitoriai
ŽIV gydymui naudojami vaistai
Skirtingi vaistai skirtingai veikia skirtingais mechanizmai prieš ŽIV virusą. Tačiau visi jie turi šį tą bendro: vis jie stabdo viruso dalinimąsi. Tokie vaistai sumažina viruso išplitimą ir aktyvumą organizme, taip žymiai sulėtindami ligos progresą.
Atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai
Šio tipo vaistai stabdo transkripcijos procesą (RNR virtimą į DNR), kitaip tariant, neleidžia ŽIV virusui gamintis savo kopijų. Šio proceso metu, ŽIV virusas naudoja atvirkštinės transkriptazės fermentą tam, kad iš nukleotidų ir nukleozidų pasigamintų naują DNR kopiją. Tuo tarpu ŽIV gydymo būdas atvirkštinės transkriptazės inhibitoriumi, stabdomas šio fermento veikimas inhibitoriais arba naudojant nukleozidų analogus. Pastarieji prisijungę prie fermento vietoje nukleozidų, verčia fermentą pagaminti tokius genus, kurie negali būti panaudoti niekam.
Proteazės inhibitoriai
Proteazės inhibitoriai stabdo proteazės fermento veikimą ŽIV infekuotoje ląstelėje. Šis fermentas atsakingas už ŽIV viruso proteinų “sukarpymą” į trumpesnes grandines. Tie smulkesni proteinai yra labai svarbūs viruso veikimui, todėl proteazės inhibitoriai yra svbarbi šiuolaikinio ŽIV gydymo dalis.
Integrazės
Šio tipo vaistai patenka į ŽIV infekuotos ląstelės branduolį sustabdydami fermento integrazės veikimą. Šis fermentas virusui reikalingas integruoti savo DNR į ląstelės. Tai yra labai svarbus procesas virusui, mat tokiu būdu ląstelė šeimininkė (tuo pačiu ir visas organizmas) paverčiamas pastoviu viruso nešiotoju. Integrazės tipo vaistai padeda užkirsti kelią ŽIV plitimui į kitas organizmo ląsteles.
CCR5 inhibitoriai
Šie vaistai blokuoja tam tikrus receptorius (vadinamus CCR5 ) baltųjų kraujo ląstelių membranoje. Šie receptoriai yra svarbi imuninės sistemos dalis, taip pat jie labai svarbūs ŽIV virusui, nes būtent pasinaudojęs šiais receptoriais, virusas patenka į ląstelės vidų. CCR5 inhibitoriai blokuoja šiuos receptorius, todėl ŽIV virusas negali prisijungti prie jų ir patekti į ląstelę.
Šiuolaikinis ŽIV gydymas
Taikant šiuolaikinį ŽIV gydymą, įprasta naudoti kelis viruso vaistų tipus, norint išvengti atsparumo šiems vaistams išsivystymą. Mat ŽIV virusas pasižymi tuo, kad jis nuolatos kinta, todėl labai tikėtina, kad jis naujos viruso formos išsiugdys atsparumą tam tikram vaistui. To galima išvengti vienu metu naudojant vaistus, veikiančius skirtingai. Tokia gydymo strategija vadinama HAART (angl. Highly Active Anti-Retroviral Therapy), arba triguba terapija: naudojami du neukleozidų analogų tipai ir vienas proteazės inhibitorius. Vaistų parinkimas ir dozavimas priklauso nuo ŽIV viruso kiekio kraujyje, CD4+ limfocitų kiekio. Svarbu pažymėti, kad net ir sėkmingai gydant, net ir maži ŽIV viruso kiekiai kraujyje reiškia, kad pacientas vis tiek išlieka nešiotojas ir gali u-krėsti kitus asmenis. Taip pat virusas gali būti aptinkamas naudojant ŽIV testą.
ŽIV gydymas: pašaliniai efektai
Gana įprasta, kad ŽIV gydymas turi tam tikrų pašalinių efektų pacientams. Laimei, jie paprastai palaipsniui silpsta gydymui progresuojant. Nors skirtingiems pacientams pasireiškia vis kitoks pašalinis poveikis, įprastai jis būna toks:
Galvos skausmas
Nemiga
Pilvo ar juosmens skausmas
Sumažėjęs apetitas
Viduriavimas
Nuotaikos kaita
Svorio augimas
Diabetas
Dažnai gydytojas gali išbandyti kelis gydymo būdų variantus, kol bus surastas pacientui pats tinkamiausias.